Savo įspūdžiais apie kelionę dalinasi „Ąžuoliuko“ meno vadovas prof. Vytautas Miškinis – apie tai, kaip vyko pasiruošimas, kokius įspūdžius paliko koncertai, ir kokią reikšmę ši kelionė turi tiek choristams, tiek lietuvių kultūros sklaidai užsienyje.
Kokia buvo pagrindinė šių gastrolių misija? Kokie tikslai iškelti prieš kelionę?
Viso šio sumanymo autorius – Rolandas Muleika, buvęs „ąžuoliukas“, mano dirigentas mokinys, ilgus metus gyvenantis Tulūzoje bei dirbantis vietinėje konservatorijoje. Chorai, dainavę šventėje, vadovaujami jo buvusių studentų. Anot R. Muleikos, tai buvo viso gyvenimo svetur svajonė – atvežti Lietuvą į Tulūzą. Būtent rugsėjo – gruodžio mėnesiais Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje renginiai vyks daugiau nei 80-yje miestų. Mes tapome viso to dalimi. Lietuvos sezoną Prancūzijoje įgyvendina Lietuvos kultūros institutas ir Prancūzų institutas Paryžiuje. Mūsų pagrindinis tikslas buvo pristatyti Lietuvos kultūros tradiciją – Dainų šventė. Kartu su mums specialiai į renginius Tulūzoje atvyko ir Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktorius Saulius Liausa su komanda, kurie paruošė ekspoziciją bei filmą apie Lietuvos dainų šventę.
Koks buvo bendradarbiavimas su Tulūzos konservatorijos choru? Kaip sekėsi repeticijos? Ar buvo kultūrinių ar muzikinio stiliaus skirtumų, kuriuos reikėjo įveikti?
Visai komandai Tulūzoje vadovavo R. Muleika. Chorai buvo be galo pasiruošę. Visus kūrinius jie atliko lietuvių kalbą. Finaliniame koncerte man teko diriguoti J. Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“. Tekstas tikrai buvo suprantamas. Visas finalinis koncertas buvo itin kokybiškas ir turėjo sudaryti didelį įspūdį žiūrovams. Pas juos nėra tokių tradicijų. Pačios repeticijos vyko visą sekmadienį. Patiems „Ąžuoliuko“ vaikams kelionė tikrai buvo ne iš lengvųjų. Jie gyveno šeimose ir visą dieną vyko įvairios ekskursijos ir repeticijos, na, o vakare koncertai. Jie buvo gana vėliu metu, tačiau visi ištvėrė ir viskas buvo labai gerai.
Kaip Jūsų nuomone pavyko meistriškumo kursai, kuriuos vedėte? Kokį įspūdį jie Jums paliko?
Jau prieš penkerius metus R. Muleikai kilo mintis pasikviesti mane ir surengti meistriškumo kursus jo konservatorijos studentams. Tai turėjo įvykti jau tada, tačiau pasaulį sukaustė COVID-19 pandemija. Chorai bei dirigentai jau buvo pasiruošę, tačiau teko viską atšaukti. Dabar, prasidėjus Lietuvos ir Prancūzijos draugystei, ši mintis buvo atgaivinta ir išplėsta.
Patys meistriškumo kursai vyko pirmąją kelionės dieną. Teko dirbti su 12 Tulūzos konservatorijos dirigavimo specialybės studentų ir Tulūzos konservatorijos dirigentų choru, kurie buvo išmokę mano kūrinius. Scenoje buvo apie 60 chorvedžių. Kartu su šiuo choru ruošėmės koncertui, kuris vyko vakare.
Kokie Jūsų įspūdžiai iš „Ąžuoliuko“ koncertų Saint-Pierre des Cuisines salėje, Tulūzoje?
Koncertai buvo sudaryti iš dviejų dalių. Pirmiausia, buvo rodomas filmas, reprezentuojantis Dainų šventę, o vėliau vyko „Ąžuoliuko“ choro koncertas. Atlikome ne tik Dainų šventės repertuaro kūrinius, bet ir G. F. Händel kūrybos tam, kad būtų įvairovė. Į vieną iš koncertų specialiai atskrido ir mus pagerbė Lietuvos Respublikos ambasadorius Prancūzijoje Arnoldas Pranckevičius. Jis nedelsiant savo įspūdžiais pasidalino Facebook‘o paskyroje. Pati koncertų salė buvo gana didelė, publika buvo šilta ir palaikanti. Jiems labai patiko „Ąžuoliuko“ pasirodymas.
Ar šis projektas reikalavo ypatingų pasiruošimo metodų, palyginti su įprastais koncertais?
Buvo ganėtinai sudėtingas pasirengimo procesas, nes tokiuose renginiuose turiu pasikliauti vyrais, kurie ne visada linkę repetuoti, nes jie užimti savo darbuose. Antra vertus, trys choristai atvyko iš užsienio. Patys skrido, patys viską finansavo tik tam, kad galėtų dalyvauti šiuose koncertuose.
Kuo ypatingas buvo finalinis „Ąžuoliuko“ gastrolių Prancūzijoje koncertas?
Koncertas vyko Tulūzos koncertinėje La Halle aux Grains arenoje. 700 prancūzų dainininkų, stebint 2300 klausytojų, dainavo devynis Lietuvos 100-mečio dainų šventės kūrinius lietuviškai. Svarbu paminėti, jog koncerte pasirodė ne tik chorai – šokių dienos programos dalį atliko Tulūzos konservatorijos Šokių katedros vaikai. Juos ruošė Dainų šventės baletmeisterė, Mažeikių choreografijos mokyklos mokytoja Ramunė Zelbienė. Koncerto pradžioje vyko „Ąžuoliuko“ pasirodymas, o po mūsų pasirodė Maîtrise de Lituanie et Maîtrise de Toulouse, Tulūzos konservatorijos Šokio katedros klasė ir jungtinis chorų koncertas. Dalyvius pagerbė specialiai į koncertą atvykusi Lietuvos sezono Prancūzijoje 2024 m. komisarė Dr. Virginija Vitkienė.
Ar kelionės metu įvyko kokių netikėtumų?
Finalinio koncerto metu arenoje labai trūko oro, todėl reikėjo sustabdyti koncertą tam, kad išvėdintų patalpą. Juokinga buvo, jog koncerto vedančioji pirmiausia ragino publiką paguosti vaikus, kad jiems karšta, o vėliau jie tapo didvyriais, kurie atstovėjo tokį renginį.
Kaip, jūsų nuomone, šios gastrolės praturtino „Ąžuoliuko“ kasdienybę ir istoriją?
Labai praturtino, nes mes jau labai seniai buvome užsienyje. Po pandemijos mes buvome suplanavę net dvi keliones į Briuselį ir į Jurmalą, tačiau abi buvo atšauktos. Alkis užsieniui jau buvo gana apčiuopiamas, todėl atsiradus šiai galimybei iškart sutikome. Taip pat į gastroles važiavę vaikai labai pasitempė.
Dėkojame mokytojams ir meno vadovui kartu vykusiems į Prancūziją. Tikime, jog šios kelionės atgarsiai dar ilgai išliks mokykloje ir su nekantrumu laukiame kitų išvykų.
Gabrieliaus Gaidamavičiaus nuotraukos
Parengė Lorijana Laurinskaitė
