Vytautui Miškiniui oficialiai suteiktas Vilniaus garbės piliečio vardas

30 balandžio, 2025

2025 m. balandžio 23 d. Vilniaus rotušėje įvyko iškilminga ceremonija, kurios metu profesoriui Vytautui Miškiniui buvo oficialiai suteiktas Vilniaus garbės piliečio vardas. Tai – išskirtinis pripažinimas žmogui, kurio veikla neatsiejama nuo Lietuvos chorinės kultūros istorijos.

Ceremonijoje dalyvavo gausus būrys žmonių – chorvedžių, muzikos pasaulio atstovų, meno mylėtojų ir, žinoma, daugybė buvusių bei esamų choro „Ąžuoliukas“ narių. Vyravo ypatingai šilta ir pakylėjanti atmosfera.

Renginiui išskirtinį akcentą suteikė renginio vedėjas, aktorius, „ąžuoliukas“ Andrius Bialobževskis, perskaitęs gilų ir įkvepiantį tekstą apie prof. Vytauto Miškinio gyvenimo kelią, pašaukimą ir išsipildymą.

Svarbią vietą programoje užėmė muzika. Skambėjo ypatingi kūriniai, tarp jų – „Neišeik, saulala“, kurios žodžius ir muziką sukūrė V. Miškinis. Šis kūrinys simboline gija nuvedė prie maestro šaknų – senelio istoriją, numylėtą Dzukiją.

Dainą įtaigiai atliko berniukų ir jaunuolių choro „Ąžuoliukas“ kamerinė grupė, diriguojama „ąžuoliuko“, prof. Vytauto Miškinio mokinio, pripažinto chorvedžio, kompozitoriaus, profesoriaus Gintauto Venislovo, kuris sveikinimo kalboje išgrynino mintį:

„Tikrai simboliška, kad Vilniaus mieste, Vilniaus gatvė, kuria profesorius Vytautas Miškinis nužingsniavo tūkstančių tūkstančius žingsnių, dabar turės savo – Vilniaus – garbės pilietį!“

Renginio metu parodytas jautrus dokumentinis filmas, kuriame prisiminimais apie Vytautą Miškinį dalijosi įvairių kartų „Ąžuoliukai“ – buvę choristai, tapę ryškiomis Lietuvos kultūros, mokslo ir visuomenės asmenybėmis.

Dar vienas ypatingas muzikinis momentas – „Ąžuoliuko“ vyrų choro atlikta Juozo Tallat-Kelpšos daina lietuvių liaudies žodžiais „Čiūto“. Šis kūrinys tapo savastimi daugeliui „Ąžuoliuko“ choristų kartų. „Čiūto“ dirigavo esamas V. Miškinio mokinys Matas Kietis ir jis suskambėjo skaidriai ir tvirtai – kaip pati Vytauto Miškinio sukurta chorinės muzikos tradicija.

Ceremonijos metu Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas įteikė Vytautui Miškiniui Vilniaus garbės piliečio regalijas. Savo sveikinimo kalboje jis pabrėžė profesoriaus reikšmę chorinės muzikos srityje:

„Profesorius yra sakęs, kad didžiausia chorinio dainavimo patirtis yra bendravimas ir bendrystės jausmas. Jo muzikinė veikla tapo svarbiu tiltu, jungiančiu Lietuvos ir pasaulio chorinę bendruomenę, reikšmingai prisidedant prie Vilniaus kultūrinio identiteto stiprinimo.“

Dėkodamas Vytautas Miškinis šiltai pajuokavo:

„Kur bemesi akmenuką, ten surasi „ąžuoliuką.“

Ir įvardijo faktą, kad šiandien „Ąžuoliuko“ šeimą sudaro jau daugiau kaip 15000 narių.

Muzikines dovanas Maestro skyrė talentingi, muzikos keliu tvirtai žengiantys „ąžuoliukai“ – Nojus Žalys, Rokas Kašėta ir Dainotas Varnas, kurie nuoširdžiai nusilenkė Mokytojui ir publikai.

Finaline renginio nata tapo maestro Vytauto Miškinio vizitine kortele tapusi Juozo Gudavičiaus ir K. Sakalausko-Vanagėlio daina „Kur giria žaliuoja“, kurią atliko jungtinis visų kartų „Ąžuoliuko“ ir publikos choras, diriguojamas garbės piliečio Vytauto Miškinio: „Gyvuok, mūs Tėvyne, tai mano tarmė, Visi į vienybę, vis liksim drauge!“

Šis skambus choras liudijo išskirtinę Maestro muzikos ir pedagoginės veiklos svarbą, išskirtinę įtaką visam Lietuvos chorinės kultūros laukui . O kartu tai buvo padėka Mokytojui ir pažadas tęsti jo puoselėtas vertybes ateities kartoms.

Pasibaigus oficialiai ceremonijai Vytautas Miškinis pasirašė Vilniaus miesto mero garbės knygoje – šis įrašas liks saugomas ateities kartoms kaip brangus kultūrinio palikimo ženklas. Ceremoniją užbaigė gausūs sveikinimai ir nuoširdžios padėkos Maestro, kuris visą savo gyvenimą skyrė muzikai, jaunimui ir Lietuvai.

Nuslūgus iškilmingo renginio jauduliui, prof. Vytautas Miškinis sakė: „Jaučiuosi pakylėtas, nes tokios garbės lig šiol nusipelnė tik 22 garbingi žmonės, tarp kurių tik keletas lietuvių. Tai yra absoliučiai išskirtina garbė, palietusi mane. Negali likti abejingas jos akivaizdoje. Jaučiuosi pakylėtas, jaučiuosi pagerbtas ir jaučiuosi išskirtas… iki šiol mąstau, už kokius nuopelnus…“

Parengė Lorijana Laurinskaitė ir Žydrė Jankevičienė.
Nuotraukos Arvydo Stankevičiaus.